Labanoro regioninis parkas     Labanoro regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti vertingus gamtos ir kultūros paveldo bei rekreaciniu požiūriais Rytų Aukštaitijos kraštovaizdžio kompleksus, jų gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.   Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti ypač vertingą gamtiniu požiūriu Labanoro girią ir ežeryną su Aiseto, Kertojų, Lakajų, Rašios, Stirnių ir kitais ežerais, Beržaloto aukštapelkę; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų - urbanistinius bei etnokultūrinius kompleksus, pilkapius ir kitką. Labanoro regioninio parko direkcija   Labanoro regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Labanoro regioninio parko direkcija.   Labanoro regioninis parkas didžiausias Lietuvoje. Jis išsiskiria kraštovaizdžio įvairove, nepaprastai turtinga augalija ir gyvūnija. Čia saugomas kalvotas, ežeringas, miškingas Rytų Aukštaitijos kraštovaizdis su gamtos ir kultūros paveldo objektais, vertingais rekreaciniais ištekliais. Didžiąją regioninio parko dalį užima Labanoro giria, viena didžiausių Lietuvoje.   Svarbiausios gamtos vertybės. Labanoro girioje slepiasi ežerai, ištisi aukštapelkių bei paežerių žemapelkių kompleksai – Kanio raistas, Kiauneliškio, Beržaloto, Girutiškio, Aisputiškio ir kiti pelkynai bei daugybė didesnių ir mažesnių pelkučių. Čia prieglobstį sau radę gervės, ereliai žuvininkai, žvyrės, tetervinai, plėšriosios medšarkės ir kiti reti paukščiai. Tik šio regioninio parko ežeruose gana dažnai aptinkami juodkakliai narai, gausu ir kitų retų vandens paukščių. Ežerų pakrantėse galima aptikti ežerines lobelijas, raistų plynėse – beržo keružio sąžalynus. Tai visoje Europoje labai reti augalai.   Regioniniame parke tyvuliuoja 285 ežerai: nuo paslaptingų akelių iki šakotaragių Stirnių (862 ha), Baltųjų Lakajų (699 ha), Kertuojų (545 ha). Ežerai užima apie 7000 ha, t.y. 13 % regioninio parko ploto. Parke yra 30 upių ir upelių, priklausančių Žeimenos ir Šventosios upių baseinams. Didžiausia iš jų – Lakaja, viena gražiausių ir egzotiškiausių Lietuvos upių. Kiek mažesnės – Peršokšna, Luknelė ir Dumblė. Savitas yra Indrajos-Luknelės aukštupys su smėlingu, užpelkėjusiu, miškingu kraštovaizdžiu bei Kertuojų ežeras – ledyninio guolio tipo duburys.   Svarbiausios kultūros paveldo vertybės. Daugiau nei 20 pilkapių grupių, senovės gyvenvietės, Pilalės (Budrių), Čiulėnų, Kertuojų, Kulionių ir Želvos piliakalniai, dubenuotieji akmenys, architektūriniu požiūriu vertingi kaimai ir vienkiemiai, išsibarstę didžiulėje teritorijoje, dažniausiai prie pagrindinių kelių. Žinomiausi kaimai – Januliškis, Lakaja, Rudesa, Kulionys, Stirniai. Negalima pamiršti ir Labanoro miestelio, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėto 1373 m. Miškų ir ežerų apsuptame Labanore – 18-19 a. medinė bažnyčia su 17 dailės paminklų ir varpinė. Miestelis garsus Labanoro dūda, jaukus senomis sodybomis ir savo praeities istorija. Savitos Stirnių, Januliškio bažnyčios, Rudesos koplyčia su varpine.   Muziejai. Nepakartojamą įspūdį lankytojams palieka Etnokosmologijos muziejus, Astronomijos observatorija, senovinė dangaus kūnų stebykla. Iš Etnokosmologijos muziejaus bokšto (45 m) atsiveria puikus vaizdas su Aukštaitijos ežerais ir miškais. Šalia Mindūnų pagrindinės mokyklos, vietos pedagogų ir entuziastingų moksleivių iniciatyva įrengtas Žvejybos muziejus. Čia galima susipažinti su šio ežerų krašto gyventojų buitimi ir senoviniais verslais.   Galimybės poilsiauti. Apie galimybes poilsiauti galima sužinoti Labanoro regioninio parko lankytojų informaciniame centre, Labanore bei Molėtų, Švenčionių ir Utenos turizmo informaciniuose centruose. Čia galima įsigyti lankstinukų, žemėlapių. Rekomenduojamos kaimo turizmos sodybos šalia šio regioninio parko.   Nakvynei palapinėse įrengta 13 stovyklaviečių prie Baltųjų ir Juodųjų Lakajų, Didžiojo ir Mažojo Siaurio, Kertuojų, Želvos, Balčio, Aiseto, Alnio ežerų.   Labanoro regioniniame parke puikios sąlygos keliauti pėsčiomis ir dviračiais vaizdingų ežerų pakrantėmis, per nuostabaus grožio miškus. Pažinčiai su įvairia, turtinga ir natūralia Peršokšnos paupio gamta, daugeliui keliančia nuostabą, skirtas Peršokšnos pažintinis pėsčiųjų takas. Keliaudami šiuo taku išmoksite atsargumo ir atidumo.   Vandens turistams paliks neišdildomą įspūdį keli vandens turizmo maršrutai. Galima plaukti Molėtų ežerynu, Lakajos upe iki santakos su Žeimenos upe. Neturintys inventoriaus gali jį išsinuomoti Kaltanėnuose esančioje “Locijoje”.   Labanoro giria yra viena iš grybingiausių girių Lietuvoje. Grybavimas ir uogavimas yra ne tik savotiška pramoga, bet ir pragyvenimo šaltinis daugeliui vietinių žmonių. Labanoro girios ežeruose ir upėse galima išmėginti žvejo laimę. Tam reikia įsigyti leidimus žvejybai, o išnuomotuose ežeruose reikia gauti ir nuomotojo leidimą.   Žiemos metu parke, ypač Kulionių apylinkėse, kur yra įrengta slidinėjimo trasa, puikios sąlygos slidinėjimui.   Šaltinis: www.vstt.lt