Naudvario dvaras (Panevėžio apskritis)   Naudvaris tai pavyzdys daugeliui Lietuvos kampelių, kaip miestelio bendruomenė pagal savo išgales gali rūpintis tuo, kas jiems atrodo brangu. Kalbu apie Naudvario dvarą, priklausiusi Kerbedžiams, kurie atsikėlė į šias vietas iš pietvakarių Žemaitijos. Rūmai su oficina, du simetriškai išdėstyti svirnai ir kumečių namas sudaro uždarą dvaro aikštę. Priešais dvarą greičiausiai buvo reprezentacinis gėlynas įrėmintas ovalinės formos taku. Vienas iš svirnų yra avarinės būklės ir atitvertas įspėjamąja juosta. Nemanau, kad jis sulauks reanimacijos. O kitas dar ganėtinai tvirtas. Ant šio pastato kampo iš po trupančių kalkių sluoksnio, kuriomis buvo nudažytas svirnas, matosi ranka rašytas greičiausiai 1944 m. užrašas rusų kalba “Viskas frontui, viskas pergalei”. “Išvaduotojai” paliko savo vizitinę kortelę. Toliau nuo rūmų stovi išlikusios po gaisro klojimo sienos. Nors pastatas nusiaubtas ugnies, vis tiek galima įžvelgti gražias pastato linijas. 1810 m. šiame dvare gimė Stanislovas Kerbedis. Nuo vaikystės Stanislovas neplanavo savo gyvenimo švaistyti sumerkus rankas į žemę. Todėl nenuostabu, kad 1835 m. dvarą paveldėjo Mykolas Kerbedis, Stanislovo brolis, kurio šeimos linija valdė jį iki nacionalizacijos.   M. Kerbedžiui tvarkantis dvare pastatyti nauji rūmai, oficina, ūkiniai pastatai, veikė plytinė ir spirito varykla. 1923 m. žemės reformos dieną dvare buvo 1 ūkinis kiemas ir 86 gyventojai. Vykdant žemės reformą, Naudvario dvaras jau priklausė Straševičiams. Gabrielė Kerbedienė neturėjo vaikų ir dvarą ji paliko sesers šeimai, kuriai valstybė prie dvaro palikto 80 ha žemės ir plytinę. Stanislovas Kerbedis, kuris vėliau išgarsėjo visoje Europoje kaip puikus inžinierius, mokėsi vietos pagrindinėje mokykloje, o būdamas vos 24 metų įstojo į Sankt Peterburgo politechnikos inžinerijos institutą, kurį baigė 1837 m. ir išvyko metams į Vakarų Europą. Jis tobulino savo žinias Prancūzijoje, Anglijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje. Stanislovas savo kaip inžinieriaus-statybininko karjerą pradėjo Sankt Peterburge. Jis gavo pavedimą suprojektuoti ir pastatyti tiltą per Nevos upę pavojingai plačioje jos vietoje ir pastoviai skalaujama potvynių ir atoslūgių. Mačiau jį savo akimis, tikrai įspūdingas statinys. Caras Nikolajus I asmeniškai stebėjo visą darbų eigą, nes laikė šią statybą strategiškai svarbia. Jis asmeniškai patvirtino S. Kerbedžio kandidatūrą ir paskyrė atsakingu už šį projektą. Po aštuonerių metų darbo 1850 m. lapkričio 11 d. tiltas buvo atidarytas. Caras buvo tiek sužavėtas tilte įdiegtomis judančių konstrukcijų naujovėmis, kad S. Kerbedį paaukštino iš poručiko iki generolo majoro. Tiltas buvo pavadintas Blagoveščensko, vėliau Nikolajaus Romanovo, o sovietmečiu – raudonojo revoliucionieriaus leitenanto Šmito vardu. 1861 m. carinė vyriausybė paskyrė S. Kerbedį Lenkijos Karalystės geležinkelių šefu. Jau gyvendamas Varšuvoje jis 1856-1864 m. suprojektavo ir pastatė tiltą per Vyslą, kuris gavo Kerbedžio vardą. Deja per II Pasaulinį karą tiltas buvo sugriautas. Rusijos imperijos sostinėje ėjo susisiekimo ministro pareigas. Pasiekęs karjeros viršūnę didžiąją savo gyvenimo dalį S. Kerbedis praleido Peterburge ir Varšuvoje. Lietuvoje jis apsistodavo keliaudamas tarp Varšuvos ir Sankt Peterburgo. Jam priklausė Pakiršinio dvaras. Sulaukęs 81 metų jis išėjo į užtarnautą poilsį. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Varšuvoje, apgaubtas visuotinės pagarbos. Žymusis mūsų kraštietis mirė 1899 metų balandžio 19 dieną Varšuvoje, ten ir palaidotas Povonzkų kapinėse. S. Kerbedis, be lenkų kalbos, mokėjo rusų, vokiečių, prancūzų, anglų ir italų. Deja Lietuvoje jo meistriškumo pavyzdžių neturime. Mano nuomone įmantrios architektūros Pakirkšnio dvare atitinka jo novatorišką totemą.       1 - Rūmas 2 - Tvartas 3 - Kalvė 4 - Tvartas 5 - Oficina 6 - Svirnas 7 - Svirnas 8 - Virtuvė