Gyvendamas vos už 30 kilometrų nuo Latvijos, “brandaus socializmo” laikais bent kartą per mėnesį lankydavausi šioje respublikoje. O vasarą išvykos padažnėdavo keturis kartus. Rucava, Nica, Liepoja, Grobinas. Traukdavo tiesiog malonus kelionės jausmas, na ir aišku, didesnė prekių gausa nei pas mus. Latviški dažai, lakai, Radiotechnika, porcelianiniai puodeliai ir t.t.. Tais laikais Lietuvoje medinių rublių masė buvo ženkliai didesnė todėl ir “siaubėm” brolius latviukus. Niekaip negalėdavau suprasti kodėl latviai taip nedraugiškai nusiteikia lietuvių atžvilgiu. Juk TSRS sėjo “meilę” ir “draugyste” tarp tautų. Nors iš tikrųjų mes turėjome tik vieną kaimyną, ne draugą iš rytų, ir tai mus vienijo. Kadangi prie istorijos klodų priėjimą turėjo tik nedidelis būrelis specialistų, o informacijos viešinimas būtų laikomas tolygus socialistinės valstybės pamatų griovimui, tai mūsų istorijos žinios apsiribojo LTSR švietimo ministerijos paruoštu Lietuvos istorijos mokykliniu vadovėliu storiu su lyg bulvariniu skaitalu. Todėl savame ratelyje pagal išgales skaitėm geltoną literatūrą arba ant “Eros” atšviestą vos įskaitomą Adolfo Šapokos Lietuvos istoriją, kvepiančią arba žibalu arba amoniaku, panašiai kaip spaudos draudimo laikais: pirkioje balanos šviesoje prie vieno laikraščio egzemplioriaus suėję viso kaimo vyrai rijo laisvo žodžio mintį. Taigi kas negerai su tais braliukais latviukais? Po 1312 m. tamplierių 1 skerdinių visoje Europoje dalis išlikusiųjų vokiečių didikų, kurių persekiojimas nebuvo toks aršus kaip Prancūzijoje, bastėsi ieškodami neužkariautų teritorijų šiaurinėse žemėse, kol galų gale likimas juos atplukdė prie Kuršo 2 kranto. Čia jie išsilaipino ir pasistatydino pilį dabartinės Rygos vietoje. Iki savo galios nuosmukio jie niekada neprarado vilties su kalaviju rankose susijungti su Rytprūsiuose giminingu Teutonu ordinu. Jų nelaimei kelias turėjo eiti per karingai nusiteikusių žemaičių žemę, kuria jie visai nenorėjo dalintis. Livonams taip ir nepavyko įgyvendinti savo plano, išskyrus keletas išimčių kai Vytauto laikais jiems buvo suteiktas koridorius. XIV a. Livonija buvo gan stiprus varžovas ir pridarydavo daug nemalonumų Lietuvos kunigaikštystei. Tačiau XVIII a. išsikvėpusią ir nusilpusią Livoniją, Lietuvos kunigaikštystė inkorporavo į savo sudėtį kaip Inflantų vasalinę 3 kunigaikštystę. Užvertęs Inflantų egzistavimo puslapį buvo Peter von Biron kuris kaip manoma pirmasis valdė Vadaktų žemes. 1772 m. latviukai atsidūrė Rusijos imperijos glėbyje ir paskelbė nepriklausomybę tik 1918 m. Taigi, nepriklausomos Latvijos valstybingumo tarpsnis buvo labai nedidelis tik 22 metai. Galbūt, tai žeidžia latvius, kad kažkada jie buvo nukariauti Lietuvos kunigaikštystės. Petras von Bironas turintis inflantų kunigaikščio titulą iš Lenkijos karaliaus ir Lietuvos kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio už parodytą lojalumą gavo dalį valdovo dvaro žemių. Taip Livonijos didikams atsivėrė milžiniški Lietuvos žemės plotai kurie tuo metu buvo didesni net už Lenkiją. Kuršo mėlynojo kraujo luomas patyrė proto kadrų nutekėjimą, kadangi garsios vokiškų šaknų šeimos Tyzenhauzai, Grothusai, Ropai, Bironai, Keserlingai, Brunai kėlėsi į Lietuvos šiaurę, kur įsikūrę ilgainiui susiliejo su mūsų kultūra ir papročiais. Seniausias įrašas apie Vadaktus kaip taisyklė užfiksuotas XIV amžiaus vokiečių kariniame metraštyje. 1372 m. Livonijos ordino magistras Wilhelm von Friemersheim sankcionavo žygį prieš Žemaičius, kurie karts nuo karto padėdavo mums giminingiems Kuršiams ir Žiemgaliams kovoje su kalavijuočiais. Livonija ruošėsi revanšui po nepavykusio 1371 m. žygio dėl labai šiltos žiemos. Kadangi plėšikavimai pagrinde buvo vykdomi žiemą, kai šaltis sukausto upes ir pelkes.   “(MCCCLXXII hiemem Nona die iter est ingressus Nevesen flumen, postero ad desertum vocatur quod est a palustribus Vadachte) Hermann de Wartberge Cronicon Livoniae. 1372 m. žiemą devintąją kelionės dieną priėjome Nevėžio upę, šalia kurios buvo pelkėta dykynė vadinama Vadaktais”.   Taip lotynų kalba savo Livonijos Kronikoje Hermanas Vatbergas pirmą kartą paminėjo Vadaktų žemumą prie Nevėžio. Anot Vadenbergo Vadaktai, tai nekokia konkreti vieta ar dvaras, tai regionas abiejose Vadakčio upės pusėse tarp Šventupės ir Lieluvio. Anot “Slownik geogrsficzny Krolestwa Polskiego I innych krajow 1880 – 1914 r” šiame regione buvo penki dvarai vadinti Vadaktais ir vienas dvaras vadintas Mažaisiais Vadaktais. Jei tai būtų vienos šeimos valdos, tai neatrodytų nieko keisto. Toli gražu ne, visų dvarų savininkų nerišo niekas išskyrus jų tautybė. Kaip rašo lenkų istorikai čia gyveno nuo 90% iki 95% lenkų. Ryškiai perlenkta lazda. Šiame aprašomame Vadaktų dvare šeimininkavo Bytautai apie ką byloja du pakelės kryžiai. Lietuvos kunigaikštystės armijos poručikas Pranciškus Bytautas paliko dvarą sūnui. Ant vieno iš jų lenkų kalba parašyta “Vadaktų įpėdinis Juozas Bytautas 1886 m. gegužės 15 d.”. Vėliau dvaro savininku tapo tuometinis Panevėžio burmistras lenkas Teodoras Liudkevičius (Teodor Ludkiewicz), kuris dabar ilsisi apleistame kape Panevėžio senosiose kapinėse 86 kvartale, 12 eilėje, 12 kapavietė – Teodor Ludkiewicz (?-1944). Panašu, kad lenkų tikrai buvo kiekybinė persvara ir drąsiai galima teigti, kad šiose vietose egzistavo penktoji lenkų kolona. Mano senelis pasakojo, kad 1918 m. Troškūnuose tarp lietuvių ir atsitraukiančių vietos lenkų vyko susišaudymai. Liaudos regionas buvo Mažoji Lenkija. Ne veltui Nobelio premijos laureatas Hendrikas Sinkevičius savo kūriniuose aprašo šią Lietuvos vietą. Romane “Potvynis” jis mini būtent Vadaktus. Sunku tiksliai pasakyti kurie Vadaktai paminėti romane, bet greičiausiai čia kalbama apie Vadaktus prie Mitriūnų, Liaudos širdyje. Dabar tai jau nesvarbu, kam priklausė ar priklauso Vadaktai, dabar ten nieko nėra ir be mačetės pro liepų alėja neprasibrausi. Rodos galvą šiais laikais skauda tik lenkams, kurių turistai veržiasi į šias jiems brangias Liaudos vietas. Ir su nostalgija forumuose rašo apie baigianti sunykti istorijos paveldą. Paskutinis iš paminėtų savininkų buvo Aleksandras Liudkevičius, kuriam dar priklausė ir Jasnagurkos dvaras. Jis turėjo 659 dešimtines. Ko gero, Liudkevičiai dvarą valdė iki nacionalizacijos. Jei jie nespėjo prieš karą pabėgti į Lenkiją, tai turbūt dienas baigė kur nors prie Laptevų jūros, Sibire.           INFORMACIJOS ŠALTINIS: www.nakacia.lt